Neatsakyta malda dažnai tampa vienu sunkiausių tikėjimo išbandymų. Ypač tada, kai meldžiamės ne dėl patogumo, o dėl dalykų, kurie mums iš tiesų svarbūs: artimo žmogaus sveikatos, šeimos išsaugojimo, išėjimo iš priklausomybės, vidinės ramybės ar aiškumo dėl ateities. Kai prašome ilgai, tačiau situacija nesikeičia, gali atrodyti, kad Dievas mūsų negirdi arba sąmoningai atsitraukė.
Dievo tylos laikotarpis nėra lengvai paaiškinama problema. Jis paliečia ne tik mintis, bet ir jausmus, kūną, santykius bei kasdienį gebėjimą pasitikėti. Šiame straipsnyje neieškosime greito atsakymo, kodėl viena ar kita malda lieka be matomo atsako. Verčiau pažvelgsime, kaip tokį laiką išgyventi sąžiningai: neprisidengiant dirbtiniu optimizmu, nepaverčiant savęs kaltinimo tikėjimo matu ir neatsisakant vilties.
Kodėl neatsakyta malda taip stipriai skaudina?
Maldoje žmogus dažnai atneša tai, ko negali kontroliuoti. Kol sprendžiame kasdienes užduotis, galime remtis planavimu, pastangomis ir sprendimais. Tačiau yra situacijų, kuriose mūsų galimybės ribotos. Tada malda tampa pasitikėjimo veiksmu, o laukimas – pažeidžiamumo patirtimi.
Skausmą gali sustiprinti keli dalykai:
- Ilgas laukimas. Kuo ilgiau nėra jokio pokyčio, tuo sunkiau išlaikyti vidinį stabilumą.
- Neaiškumas. Nežinome, ar turime laukti, veikti kitaip, atsisakyti prašymo, ar dar atkakliau melstis.
- Kaltė ir abejonės. Žmogus gali pradėti galvoti, kad meldžiasi nepakankamai nuoširdžiai, turi per mažai tikėjimo arba nėra vertas atsako.
- Kitų žmonių istorijos. Girdėdami, kad kažkieno malda buvo išklausyta greitai, galime savo patirtį palaikyti nesėkme.
- Praradimo baimė. Kartais meldžiamės dėl dalyko, kurio netektis atrodytų nepakeliama.
Šios reakcijos nereiškia, kad jūsų tikėjimas netikras. Jos rodo, kad jums rūpi. Tikėjimo kelias nėra nuolatinė emocinė ramybė, o tikėjimas ne visuomet reiškia tikrumo jausmą.
Dievo tyla nėra tas pats, kas Dievo nebuvimas
Kai negauname atsakymo, natūralu tylą suprasti kaip atstūmimą. Vis dėlto tylos patirtis ir Dievo nebuvimas nėra vienas ir tas pats. Žmogus ne visada mato tai, kas vyksta už jo dabartinio supratimo ribų. Tai nereiškia, kad kiekvienas skausmingas įvykis turi paprastą paaiškinimą ar kad privalome jį vadinti geru.
Brandus tikėjimas nesiremia teiginiu, kad viskas tuoj pat susitvarkys. Jis gali reikšti sprendimą likti santykyje su Dievu net tada, kai nesuprantame Jo veikimo būdo. Tai ne pasyvus susitaikymas su bet kokia neteisybe, o sąžiningas pripažinimas: „Aš nežinau, kas vyksta, bet nenoriu nuo šio klausimo pabėgti.“
Kartais Dievo buvimas tampa pastebimas ne per staigų problemos išsprendimą, o per žmogų, kuris pasirodo tinkamu metu, per jėgas ištverti dar vieną dieną, per gebėjimą priimti pagalbą ar per lėtai atsinaujinantį vidinį aiškumą. Tai nėra priežastis nuvertinti konkretų prašymą. Tačiau tai gali padėti pamatyti, kad atsakas ne visuomet atrodo taip, kaip tikėjomės.
Ko nedaryti, kai malda lieka be atsako?
Nekaltinkite savęs dėl kiekvieno sunkumo
Vienas žalingiausių įsitikinimų – kad neatsakyta malda automatiškai reiškia nepakankamą tikėjimą. Toks požiūris žmogų uždaro gėdoje: užuot ieškojęs paguodos, jis pradeda nuolat analizuoti save, kartoti maldos žodžius ir bandyti „užsitarnauti“ Dievo palankumą.
Tikėjimas nėra mechanizmas, kuriuo galima priversti Dievą atlikti konkretų veiksmą. Maldos nuoširdumas nesimatuoja emocijų stiprumu, ilgais sakiniais ar nepriekaištingu tikrumu. Net abejonė, nuovargis ir verkimas gali būti maldos dalis.
Nespauskite savęs apsimesti stipriu
Religinėje aplinkoje kartais bijome pripažinti, kad mums sunku. Galime sakyti „viskas Dievo rankose“, nors viduje jaučiamės sužeisti, pikti ar visiškai išsekę. Pasitikėjimas nėra privalomas geros nuotaikos vaidmuo. Jei emocijos neįvardijamos, jos dažnai tik kaupiasi ir vėliau prasiveržia nusivylimu, izoliacija ar net kūno simptomais.
Nelyginkite savo istorijos su kitų žmonių istorijomis
Kito žmogaus išklausyta malda gali būti gražus liudijimas, tačiau ji nėra matas jūsų tikėjimui. Jūs nematote viso kito žmogaus kelio, jo abejonių ir laukimo. Palyginimas dažnai sukuria klaidingą išvadą: „Jeigu jam Dievas atsakė, o man ne, vadinasi, su manimi kažkas negerai.“ Tokia išvada nėra būtina ir nepadeda išgyventi dabartinio laikotarpio.
Kaip išgyventi Dievo tylos laikotarpį praktiškai?
1. Įvardykite, ko iš tiesų ilgitės
Malda kartais tampa vieninteliu bendru prašymu: „Dieve, pakeisk šią situaciją.“ Pabandykite jį išskleisti. Ko konkrečiai ilgitės? Gal norite ne tik pasveikimo, bet ir mažiau baimės. Gal prašote ne vien kito žmogaus pasikeitimo, bet ir gebėjimo nustatyti ribas. Gal ieškote ne tik atsakymo dėl ateities, bet ir drąsos priimti kitą žingsnį.
Užrašykite savo prašymą keliais sakiniais. Atskirai pažymėkite tai, ko negalite kontroliuoti, ir tai, ką galite padaryti šiandien. Toks atskyrimas problemos neišsprendžia, tačiau sumažina bejėgiškumo jausmą ir padeda maldą susieti su atsakingu veikimu.
2. Leiskite maldai būti paprastai ir tikrai
Nėra būtina kiekvieną kartą suformuluoti gražią ar ilgą maldą. Kartais pakanka kelių žodžių: „Dieve, man sunku“, „Padėk man išbūti“, „Aš nesuprantu“, „Būk su manimi šiandien.“ Tokia malda nereiškia tikėjimo stokos. Ji gali būti būdas išlikti santykyje tada, kai nebeturite jėgų kalbėti daugiau.
Jei žodžių visai nėra, galite tyliai pabūti, perskaityti vieną jums svarbią ištrauką, užrašyti mintis ar tiesiog sąmoningai skirti kelias minutes buvimui be reikalavimo tuoj pat ką nors pajusti. Malda nėra egzaminas, kurį reikia išlaikyti.
3. Susikurkite mažą, o ne tobulą ritmą
Ilgo laukimo metu žmogus dažnai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: visiško atsitraukimo ir bandymo melstis be pertraukos. Abu pasirinkimai gali dar labiau išsekinti. Naudingiau susikurti paprastą ritmą, kurį realu išlaikyti.
Pavyzdžiui, ryte skirkite kelias minutes savo prašymui, dieną užfiksuokite vieną dalyką, už kurį esate dėkingi, o vakare trumpai įvardykite, kas šiandien buvo sunkiausia. Dėkingumas neturi paneigti skausmo. Galima vienu metu pripažinti, kad kenčiate, ir pastebėti mažą gėrio ženklą.
4. Ieškokite ne vien atsakymo, bet ir atramos
Kai laukiame konkretaus sprendimo, galime nepastebėti, kad šiuo metu mums labiausiai reikia ne paaiškinimo, o atramos. Pagalvokite, kas padėtų išbūti šią savaitę: patikimas žmogus, pokalbis su dvasininku, psichologinė konsultacija, gydytojo pagalba, poilsis, aiškesnės ribos darbe ar kasdienė rutina.
Dvasinis gyvenimas neprieštarauja profesionaliai pagalbai. Jei išgyvenate stiprų nerimą, depresyvią nuotaiką, nemigą, beviltiškumą ar kyla minčių pakenkti sau, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistus ir skubią pagalbą. Tikėjimas nėra priežastis atsisakyti pagalbos, kuri gali apsaugoti ir sustiprinti.
5. Pasirinkite žmones, su kuriais galite būti sąžiningi
Ne kiekvienas patarimas padeda. Kartais žmogus, norėdamas paguosti, pasako: „Tiesiog labiau tikėk“ arba „Viskas vyksta dėl priežasties.“ Tokie žodžiai gali dar labiau sužeisti, ypač tada, kai jūsų skausmas dar nėra išgirstas.
Ieškokite žmogaus, kuris geba ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Iš anksto galite pasakyti, ko jums reikia: maldos kartu, ramaus pokalbio, praktinės pagalbos ar tiesiog buvimo šalia. Kartais tikras palaikymas prasideda nuo leidimo neieškoti greito atsakymo.
Ką daryti su pykčiu, abejonėmis ir nusivylimu?
Pyktis Dievui gali atrodyti neleistinas, tačiau slėpiamas pyktis niekur nedingsta. Jis gali virsti šaltumu, cinizmu arba kaltės jausmu. Sąžiningai išsakytas nusivylimas gali tapti santykio dalimi. Galite klausti, skųstis, pripažinti, kad nesuprantate, ir net pasakyti, jog nebenorite melstis taip, kaip anksčiau.
Abejonės taip pat nėra automatinė tikėjimo pabaiga. Kartais jos rodo, kad senas, pernelyg supaprastintas Dievo vaizdas nebeatlaiko gyvenimo sudėtingumo. Užuot skubėję jas nuslopinti, užrašykite, kuo konkrečiai abejojate. Ar abejojate Dievo gerumu, Jo artumu, savo verte, maldos prasme, ar tuo, kad kada nors pasikeis aplinkybės? Tiksliai įvardyta abejonė tampa klausimu, su kuriuo galima dirbti, o ne neaiškia grėsme.
Jei šis procesas atrodo per sunkus, pokalbis su brandžiu dvasiniu palydėtoju ar terapeutu gali padėti atskirti tikėjimo klausimus nuo trauminių patirčių, nuolatinio nerimo ir savęs kaltinimo.
Kaip išlaikyti tikėjimą, kai nematyti rezultato?
Tikėjimo išlaikymas nebūtinai reiškia, kad kasdien jausite ramybę. Kartais tai labai mažas pasirinkimas: dar kartą atsiversti maldą, pasikalbėti su žmogumi, nepadaryti skubios išvados, kad Dievui nerūpite, arba pasirūpinti savimi nepaisant nuovargio.
Padeda atskirti tris dalykus: ką jaučiu, ką žinau ir kuo renkuosi pasitikėti. Jūs galite jaustis apleistas, nors tai dar nėra įrodymas, kad esate apleistas. Galite nežinoti, kada ir kaip pasikeis situacija, tačiau žinoti, kokį vieną atsakingą žingsnį galite žengti šiandien. Galite nejausti vilties, bet pasirinkti jos visiškai neuždaryti.
Viltis šiuo laikotarpiu neturėtų būti spaudimas tikėti konkrečia baigtimi. Ji gali būti kuklesnė: tikėti, kad jūsų gyvenimas nėra redukuojamas į vieną neišspręstą problemą; kad pagalbos galima ieškoti; kad dabartinis skausmas nėra visa jūsų istorija; kad net tyloje įmanoma išlikti gyvam, jautriam ir atviram.
Kai atsakymas nėra toks, kokio tikėjotės
Kartais ilgai laukta situacija pasikeičia ne taip, kaip prašėme. Tai gali būti labai skausminga, ir nereikia skubėti tokį rezultatą vadinti „geriausiu planu“. Praradimas išlieka praradimu. Tikėjimas neturėtų versti žmogaus apsimesti, kad jam neskauda.
Tokiu metu svarbu gedėti, ieškoti artumo ir leisti sau persvarstyti savo santykį su Dievu. Kai kurie atsakymai ateina ne kaip paaiškinimas, bet kaip naujas gebėjimas gyventi su tuo, ko negalime pakeisti. Tai lėtas procesas, kuriam reikia laiko, o ne vienos teisingos minties.
Jeigu po tokios patirties jūsų tikėjimas tampa tylesnis, paprastesnis ar labiau paremtas klausimais, tai nebūtinai reiškia, kad jis prarastas. Galbūt jis atsiskiria nuo įsivaizdavimo, kad tikintis žmogus visada gauna tai, ko prašo, ir tampa sąžiningesnis.
Mažas planas artimiausioms septynioms dienoms
- Užrašykite vieną svarbiausią maldos prašymą ir vieną dalyką, kurį galite kontroliuoti.
- Kiekvieną dieną skirkite maldai tiek laiko, kiek realiai galite išlaikyti, net jei tai tik kelios minutės.
- Pasakykite patikimam žmogui, kaip iš tiesų jaučiatės, nepagražindami situacijos.
- Atlikite vieną praktinį veiksmą, susijusį su problema: užsiregistruokite konsultacijai, paskambinkite artimam žmogui, sutvarkykite svarbų reikalą ar pailsėkite.
- Vakare užrašykite vieną sunkumą ir vieną mažą atramos ženklą.
Šis planas nepakeičia Dievo atsakymo ir neišsprendžia visų aplinkybių. Jo tikslas – padėti neprarasti ryšio su savimi, kitais žmonėmis ir tikėjimu tuo metu, kai išorėje mažai kas juda.
Pabaigai: tikėjimas gali išlikti ir tyloje
Kai Dievas tyli, žmogus dažnai nori aiškaus paaiškinimo, termino arba ženklo. Tačiau ne visada juos gauname tada, kada norėtume. Neatsakyta malda gali iškelti skausmingus klausimus, bet ji pati savaime neįrodo, kad jūsų malda bevertė, kad esate nubaustas ar kad praradote tikėjimą.
Šį laikotarpį galima išgyventi po vieną dieną: kalbėti Dievui tiesą, priimti savo jausmus, ieškoti žmonių ir profesionalios pagalbos, atskirti tai, ką galite kontroliuoti, nuo to, ko negalite. Tikėjimas kartais atrodo ne kaip didelis užtikrintumas, o kaip mažas pasilikimas – dar vienas nuoširdus sakinys, dar vienas žingsnis, dar viena diena.
Jeigu dabar nematote atsakymo, tai nereiškia, kad jūsų istorija baigėsi. Galite būti pavargęs, abejojantis ir vis tiek keliauti toliau. Dievo tyloje nereikia vaidinti stipraus. Užtenka ateiti tokio, koks esate.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar neatsakyta malda reiškia, kad Dievas manęs negirdi?
Nebūtinai. Atsako nebuvimas ar jo nematymas nėra tas pats, kas Dievo nebuvimas. Tikėjimas leidžia pripažinti, kad ne visada suprantame, kaip ir kada atsakas ateina.
Ar abejonės reiškia, kad praradau tikėjimą?
Ne. Abejonės gali būti sąžininga sudėtingo tikėjimo kelio dalis. Svarbu jų neslėpti, o ramiai įvardyti ir, jei reikia, aptarti su patikimu dvasiniu palydėtoju ar specialistu.
Ką daryti, jei nebeturiu jėgų melstis?
Leiskite maldai būti labai paprastai: keli žodžiai, tyla, užrašytas sakinys ar buvimas Dievo akivaizdoje. Maldos kokybė nėra matuojama jos ilgiu ar stipriomis emocijomis.
Ar reikia toliau melstis už tą patį dalyką?
Nėra vieno atsakymo. Galite toliau melstis, keisti maldos formą arba prašyti jėgų priimti tai, ko negalite kontroliuoti. Svarbu ne veikti iš kaltės ar prievartos sau.
