Kaip priimti kritiką neprarandant pasitikėjimo savimi – klausimas, su kuriuo anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas. Kritika gali padėti pastebėti tai, ko patys nematome, tačiau ji taip pat gali sukelti gėdą, pyktį, nerimą ar norą gintis. Ypač sunku ją išgirsti tada, kai pastaba paliečia ne konkretų veiksmą, o mūsų gebėjimų, vertės ar asmenybės jausmą.
Svarbu suprasti: kritika nėra automatiškai tiesa, bet ji nėra ir automatiškai puolimas. Brandus požiūris reiškia gebėjimą įvertinti, kas pasakyta, atsirinkti naudingą dalį, pripažinti klaidą, jei jos būta, ir kartu neleisti kitam žmogui apibrėžti jūsų vertės. Šiame straipsnyje aptarsime kritikos rūšis, dažniausias reakcijas ir praktišką atsako modelį, kurį galima taikyti darbe, santykiuose ar kasdieniuose pokalbiuose.
Kodėl kritika taip stipriai veikia pasitikėjimą savimi?
Kritika dažnai paliečia ne tik konkretų elgesį, bet ir gilesnį klausimą: „Ką tai sako apie mane?“ Išgirdę, kad užduotį atlikome nepakankamai gerai, galime nesąmoningai padaryti išvadą, kad esame nekompetentingi. Jei partneris pastebi mūsų bendravimo klaidą, galime pagalvoti, kad esame blogi žmonės ar kad santykiai pasmerkti.
Tokį šuolį nuo vieno veiksmo prie visos asmenybės dažnai sustiprina ankstesnės patirtys. Jei vaikystėje klaidos buvo sutinkamos su pašaipa, bausme ar nuolatiniu lyginimu, suaugusio žmogaus kritika gali pažadinti seną nesaugumą. Tuomet reaguojame ne tik į dabartinę pastabą, bet ir į anksčiau išmoktą grėsmės jausmą.
Pasitikėjimas savimi tampa stabilesnis tada, kai mūsų vertė nebepriklauso nuo to, ar visada elgiamės nepriekaištingai. Galima suklysti, kažko nemokėti ar gauti pagrįstą pastabą ir vis tiek išlikti vertingu žmogumi. Šį skirtumą verta sąmoningai kartoti sau: mano elgesys gali būti taisytinas, tačiau mano vertė nėra vertinama vien pagal vieną klaidą.
Kritikos rūšys: ne kiekvieną pastabą reikia priimti vienodai
Prieš nusprendžiant, kaip atsakyti, naudinga įvertinti, kokia tai kritika. Skirtingoms situacijoms reikalingos skirtingos ribos ir skirtingas atvirumas.
Konstruktyvi kritika
Konstruktyvi kritika orientuota į konkretų elgesį, rezultatą ar situaciją. Ji paprastai nurodo, kas nepavyko, kodėl tai svarbu ir ką būtų galima daryti kitaip. Toks grįžtamasis ryšys gali būti nemalonus, bet jo tikslas – pagerinti rezultatą, bendradarbiavimą ar santykį.
Pavyzdžiui, pasakymas „Ataskaitoje trūksta išvadų, todėl sunku suprasti pagrindinę rekomendaciją. Kitą kartą jas pateik aiškesne atskira dalimi“ yra konkretus ir pritaikomas. Jis nevadina žmogaus neatsakingu ar negebamu – kalba apie darbą ir galimą sprendimą.
Neaiški arba nepakankamai naudinga kritika
Kartais žmogus pateikia pastabą, tačiau nepaaiškina, kas konkrečiai negerai. Tokie žodžiai kaip „reikėjo padaryti geriau“, „tu kažkaip keistai bendrauji“ ar „visada viską sugadini“ palieka daugiau sumaišties nei aiškumo. Tai nebūtinai reiškia blogus kito žmogaus ketinimus – jis galbūt pats nemoka išreikšti grįžtamojo ryšio.
Tokiu atveju galima paprašyti konkretumo: „Kuri mano elgesio dalis tau pasirodė problemiška?“ arba „Ką tiksliai siūlytum daryti kitaip?“ Jei žmogus negali paaiškinti savo pastabos, jos nereikėtų iškart paversti nuosprendžiu apie save.
Destruktyvi, žeminanti kritika
Destruktyvi kritika dažnai nukreipta ne į problemos sprendimą, o į asmens pažeminimą, kontrolę ar emocinį iškrovimą. Jai būdingi įžeidimai, pašaipa, grasinimai, apibendrinimai, viešas gėdinimas arba nuolatinis kaltinimas. Tokia komunikacija gali skambėti taip: „Tu nieko nesugebi“, „Su tavimi neįmanoma gyventi“, „Kas apskritai norėtų klausytis tavo nuomonės?“
Tokiu atveju svarbiausia ne surasti „teisingą“ argumentą, kuris pakeistų kito žmogaus elgesį. Svarbiau nustatyti ribą: „Esu pasirengęs kalbėti apie konkretų veiksmą, bet nepriimsiu įžeidinėjimų.“ Jei žeminimas kartojasi, verta ieškoti pagalbos ir įvertinti, ar santykyje nėra emocinio smurto požymių.
Teisinga pastaba, išsakyta netinkamu būdu
Pasitaiko, kad kitas žmogus turi pagrindo kritikuoti konkretų veiksmą, tačiau pasirenka grubų, netinkamą toną. Šias dvi dalis galima atskirti. Galbūt pastaboje yra naudingo turinio, kurį verta apsvarstyti, bet tai nereiškia, kad privalote toleruoti įžeidžiantį bendravimą.
Galima pasakyti: „Suprantu, kad mano sprendimas turėjo neigiamų pasekmių, ir noriu apie tai pasikalbėti. Tačiau prašau kalbėti be įžeidimų.“ Tai leidžia pripažinti faktą, kartu ginant savo orumą.
Dažniausios reakcijos į kritiką
Norint išmokti priimti kritiką, pirmiausia verta atpažinti automatinę savo reakciją. Ji dažnai pasireiškia dar prieš spėjant ramiai įvertinti situaciją.
- Gynyba: pradedame teisintis, aiškinti aplinkybes arba iškart ieškome kaltės kitame žmoguje.
- Puolimas: atsakome dar aštresne pastaba, iškeliame senas kito žmogaus klaidas ir pokalbį paverčiame konfliktu.
- Užsisklendimas: nustojame kalbėti, atsitraukiame arba apsimetame, kad mums nerūpi, nors viduje jaučiamės sužeisti.
- Perdėtas atsiprašymas: prisiimame visą kaltę, net kai situacija buvo bendra ar kritika nepagrįsta.
- Malonumo siekimas: skubame įtikti kritikui, kad tik išvengtume atstūmimo ar nepasitenkinimo.
- Vidinis savęs puolimas: vieną pastabą paverčiame įrodymu, kad esame nevykę, neverti ar nieko nesugebame.
Šios reakcijos dažnai nėra sąmoningai pasirenkamos. Jos gali būti išmoktos kaip būdas apsisaugoti. Vis dėlto pastebėjus savo įprastą modelį atsiranda galimybė tarp stimulo ir atsako įterpti pauzę.
Praktiškas atsako modelis: SUSTOK–ĮVERTINK–ATSAKYK
Emocingoje situacijoje nereikia iškart rasti tobulo atsakymo. Pakanka kelių aiškių žingsnių, kurie padeda susigrąžinti vidinę atramą.
1. SUSTOK: neleisk pirmai emocijai vadovauti
Vos išgirdus kritiką, sąmoningai padarykite trumpą pauzę. Lėčiau iškvėpkite, atpalaiduokite žandikaulį ir pečius, pajuskite atramą po kojomis. Tai nėra bėgimas nuo pokalbio – tai būdas neatsakyti impulsyviai.
Jei emocijos labai stiprios, galite pasakyti: „Noriu į tai atsakyti ramiai. Grįžkime prie šio pokalbio po kelių minučių.“ Darbe galima paprašyti laiko pastabai apmąstyti: „Užsirašysiu, ką pasakėte, ir pateiksiu atsakymą, kai galėsiu tinkamai įvertinti situaciją.“
2. ĮVARDYK: ką dabar jauti ir apie ką iš tiesų kalbama?
Mintyse įvardykite emociją: „Jaučiu gėdą“, „Man pikta“, „Bijau, kad būsiu atmestas.“ Emocijos pripažinimas nepadaro jūsų silpno. Priešingai, jis padeda nebesupainioti jausmo su faktu.
Tada atskirkite tris dalykus: kas buvo pasakyta, ką išgirdote tarp eilučių ir ką tai faktiškai reiškia. Pavyzdžiui, žmogus gali pasakyti: „Šį kartą neatsiuntei dokumento laiku.“ Jūs galite išgirsti: „Tu nepatikimas.“ Tačiau faktas yra tik pirmasis sakinys. Antroji išvada – jau jūsų interpretacija, kuri nebūtinai yra teisinga.
3. ĮVERTINK: kas šioje kritikoje pagrįsta?
Užduokite sau kelis klausimus:
- Ar kritika konkreti, ar paremta bendrais apibendrinimais?
- Ar žmogus pateikia faktus, pavyzdžius ir galimą sprendimą?
- Ar tai vienkartinė pastaba, ar pasikartojantis kitų žmonių pastebėjimas?
- Ar kritika susijusi su mano atsakomybe?
- Ar kito žmogaus tonas ir žodžiai rodo norą spręsti problemą, ar pažeminti?
Jeigu kritika pagrįsta, pripažinkite ją be perteklinio savęs kaltinimo. Jei ji iš dalies pagrįsta, priimkite tik tą dalį, kuri atitinka faktus. Jei ji nepagrįsta ar žeminanti, turite teisę nesutikti ir nustatyti ribas.
4. ATSAKYK: pripažink, patikslink arba nustatyk ribą
Atsakymas gali būti trumpas ir aiškus. Konstruktyviai kritikai tinka formulė: „Suprantu, ką pastebėjai. Šioje vietoje tikrai galėjau pasiruošti geriau. Kitą kartą padarysiu taip…“
Jei trūksta informacijos, klauskite: „Kokį konkretų pavyzdį turi omenyje?“ arba „Koks rezultatas, tavo manymu, būtų buvęs tinkamesnis?“ Klausimas leidžia pokalbį perkelti nuo asmeniškumų prie elgesio ir sprendimų.
Kai nesutinkate, galite ramiai pasakyti: „Suprantu tavo požiūrį, bet su šia išvada nesutinku. Situaciją matau kitaip, nes…“ Nereikia įrodyti, kad kitas žmogus visiškai klysta. Tikslas – aiškiai išsakyti savo poziciją.
Jeigu peržengiamos ribos, naudokite tiesią formuluotę: „Apie problemą galiu kalbėtis, tačiau nepriimsiu įžeidinėjimų.“ Jei žmogus nesustoja, pokalbį galima nutraukti: „Šiuo tonu pokalbio netęsiu.“
Kaip priimti pagrįstą kritiką nesumenkint savęs?
Priimti kritiką nereiškia automatiškai su ja sutikti ar atsiprašyti už savo egzistavimą. Brandus priėmimas yra gebėjimas pripažinti konkretų faktą ir imtis atsakomybės už veiksmus, nepadarant iš to išvados apie visą savo asmenybę.
Vietoj „Aš viską sugadinau“ sakykite: „Šį sprendimą priėmiau skubotai, todėl atsirado tokia pasekmė.“ Vietoj „Aš niekam tikęs darbuotojas“ – „Šiai užduočiai trūko planavimo, todėl turiu patobulinti savo pasiruošimą.“ Toks kalbėjimas nėra bandymas išsisukti. Tai tikslesnis mąstymas, padedantis mokytis, o ne paralyžiuojantis gėda.
Taip pat svarbu atskirti klaidą nuo ketinimo. Galėjote neatsakyti į žinutę laiku, bet tai savaime nereiškia, kad norėjote įžeisti kitą žmogų. Galėjote prastai suplanuoti darbą, bet tai nereiškia, kad nesate atsakingas apskritai. Atsakomybė ir savęs niekinimas nėra tas pats.
Kaip išsaugoti pasitikėjimą savimi po nemalonios kritikos?
Po kritikos dažnai norisi dar ilgai mintyse kartoti pokalbį. Naudinga skirti kelias minutes apmąstymui, tačiau svarbu neįstrigti savęs baudimo rate. Užrašykite, ką konkrečiai sužinojote, ką galite pataisyti ir ko iš šios situacijos išmokote. Tada sąmoningai užbaikite analizę.
Prisiminkite ir platesnį vaizdą. Viena klaida nepanaikina ankstesnių pastangų, gebėjimų ir santykių. Galite užrašyti tris dalykus, kuriuos darote gerai, arba prisiminti situaciją, kurioje sėkmingai susitvarkėte su panašiu iššūkiu. Tai nėra dirbtinis savęs gyrimas – tai bandymas neleisti vienai neigiamai informacijai užimti visos perspektyvos.
Pasitikėjimą savimi ypač stiprina veiksmai po kritikos. Jei pastaba pagrįsta, atlikite vieną konkretų pataisymą: patikslinkite užduotį, atsiprašykite, susikurkite priminimą, paprašykite papildomo paaiškinimo ar pasipraktikuokite. Kai matote, kad galite mokytis ir veikti, kritika tampa ne grėsme, o informacija.
Kada kritika rodo ne jūsų trūkumą, o kito žmogaus problemą?
Ne kiekvienas nepasitenkinimas yra objektyvus grįžtamasis ryšys. Žmonės kartais kritikuoja dėl pavydo, kontrolės poreikio, neišsakytų lūkesčių ar savo blogos nuotaikos. Ypač verta suklusti, jei kritika nuolat miglota, visada nukreipta tik į jus, keičiasi pagal situaciją arba naudojama tam, kad atsisakytumėte savo ribų.
Jei žmogus reikalauja, kad nuolat įrodinėtumėte savo vertę, niekada nepripažįsta savo dalies konflikte ir baudžia jus tyla ar pažeminimu, problema gali būti ne jūsų „per didelis jautrumas“. Tokiu atveju naudinga pasikalbėti su patikimu žmogumi ar psichologu. Sveikas grįžtamasis ryšys palieka galimybę suprasti, susitarti ir augti; nuolatinis žeminimas mažina saugumą ir savivertę.
Trumpas kasdienis pratimas
Kai gaunate kritiką, vakare skirkite kelias minutes ir užrašykite atsakymus į keturis klausimus:
- Ką tiksliai žmogus pasakė?
- Kokią emociją tai manyje sukėlė?
- Kas iš šios kritikos pagrįsta faktais?
- Koks vienas ramus veiksmas padėtų situaciją pagerinti?
Šis pratimas moko atskirti faktus nuo interpretacijų ir emocinę reakciją nuo sąmoningo sprendimo. Kuo dažniau tai praktikuosite, tuo lengviau bus kritikos akimirką išlaikyti vidinį stabilumą.
Pabaigai
Kaip priimti kritiką neprarandant pasitikėjimo savimi? Pirmiausia – neskubėti jos nei aklai priimti, nei automatiškai atmesti. Sustokite, įvardykite emociją, įvertinkite kritikos pagrįstumą ir pasirinkite atsakymą: pripažinti, patikslinti arba nustatyti ribą.
Jūsų pasitikėjimas savimi neturi priklausyti nuo to, ar niekas niekada jūsų nekritikuos. Tvirtesnė savivertė atsiranda tada, kai žinote: galite išgirsti nemalonią pastabą, pripažinti klaidą, pasimokyti ir vis tiek išlikti savimi. Kritika gali parodyti, ką verta keisti, tačiau ji neturi teisės nuspręsti, kiek jūs esate vertas.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar priimti kritiką reiškia su ja sutikti?
Ne. Priimti kritiką reiškia ją išklausyti ir įvertinti. Galite pripažinti pagrįstą dalį, paprašyti konkretumo arba pagarbiai nesutikti.
Kaip atskirti konstruktyvią kritiką nuo įžeidimo?
Konstruktyvi kritika kalba apie konkretų elgesį ar rezultatą ir dažnai siūlo sprendimą. Įžeidimas nukreiptas į asmens vertę, naudoja žeminimą ir nepadeda spręsti problemos.
Ką daryti, jei kritiką išgirdus apima pyktis?
Padarykite pauzę, kelis kartus lėtai iškvėpkite ir, jei reikia, paprašykite pokalbį pratęsti vėliau. Atsakykite tik tada, kai galite kalbėti ne vien iš impulso.
Kaip nustatyti ribą, kai žmogus kritikuoja žeminančiai?
Trumpai įvardykite ribą: „Apie problemą galiu kalbėtis, tačiau nepriimsiu įžeidinėjimų.“ Jei elgesys nesikeičia, pokalbį nutraukite ir ieškokite pagalbos.
