Vienas garsiausių visų laikų tekstų apie tėvystę, kantrybę ir besąlygišką meilę vaikams.
1927 metais amerikiečių rašytojas W. Livingston Larned parašė trumpą, tačiau nepaprastai jautrų kūrinį „Father Forgets“ („Tėvas pamiršta“). Per beveik šimtmetį šis tekstas palietė milijonus tėvų visame pasaulyje ir iki šiol laikomas vienu įsimintiniausių kūrinių apie tėvų ir vaikų santykius.
Tai pasakojimas apie tėvą, kuris vėlai vakare supranta, kad per dažnai kritikavo savo sūnų, per mažai matė jo gerumą ir per daug iš jo reikalavo. Stovėdamas prie miegančio vaiko lovos, jis suvokia paprastą, bet svarbią tiesą: vaikas nėra mažas suaugęs žmogus. Jis dar tik mokosi gyventi.
Šis kūrinys primena mums visiems, kad meilė dažnai slypi ne dideliuose žodžiuose ar dovanose, o kantrybėje, supratime ir gebėjime priimti vienas kitą tokius, kokie esame.
Autorius: W. Livingston Larned
Originalus pavadinimas: Father Forgets
Sukūrimo metai: 1927 m.
Atsiprašau, sūnau
Pagal W. Livingston Larned klasikinį kūrinį „Father Forgets“
Paklausyk, sūnau.
Sakau tau visa tai, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po skruostu, o garbanoti plaukai prilipę prie kaktos. Aš tyliai įėjau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes sėdėjau vienas ir skaičiau. Staiga mane užplūdo sunkios mintys. Atėjau prie tavo lovos vedamas kaltės.
Šiandien aš buvau neteisus.
Ryte pykau ant tavęs, nes skubėjai ir viską darei ne taip, kaip man atrodė teisinga. Priekaištavau dėl smulkmenų. Bardavau tave už netvarką, už išteptus drabužius, už tai, kad kažką pametei ar pamiršai.
Per pusryčius taip pat neradau gerų žodžių. Priekaištavau tau dėl išlieto gėrimo, dėl trupinių ant stalo, dėl kiekvienos menkiausios klaidos.
Kai išėjau į darbą, tu pamojavai man ir su šypsena sušukai:
– Viso gero, tėti!
O aš atsakiau ne šypsena, bet dar vienu priekaištu.
Vakare viskas pasikartojo.
Mačiau tave žaidžiantį. Mačiau vaiką, kuris džiaugėsi gyvenimu. Tačiau vietoje to, kad prisėsčiau šalia tavęs, vėl ieškojau trūkumų.
O vėliau tu atėjai pas mane.
Nedrąsiai priėjai, apkabinai mane ir pabučiavai. Tiesiog todėl, kad mane myli.
Be pykčio.
Be nuoskaudos.
Be priekaištų.
Ir tada supratau.
Aš iš tavęs reikalauju per daug.
Aš pamiršau, kad tu dar tik vaikas.
Pamiršau, kad kiekviena tavo diena yra pilna atradimų. Kad tu mokaisi, klysti, bandai ir augi. Pamiršau, kad pasaulį matai vaiko akimis, o ne suaugusiojo žvilgsniu.
Aš matavau tave savo amžiaus matu.
Ir tai buvo neteisinga.
Tavo širdyje yra daugiau gerumo, nei aš šiandien sugebėjau pamatyti. Daugiau meilės, nei aš nusipelniau. Tu man atleidai dar prieš tai, kai aš supratau savo klaidą.
Todėl šį vakarą stoviu prie tavo lovos ir tyliai sakau:
Atsiprašau, sūnau.
Atsiprašau už žodžius, kurių nereikėjo sakyti.
Atsiprašau už akimirkas, kai buvau pernelyg griežtas.
Atsiprašau už tai, kad kartais pamirštu, koks tu dar mažas.
Nuo rytojaus stengsiuosi būti geresnis.
Dažniau klausyti.
Dažniau suprasti.
Dažniau apkabinti.
Nes vieną dieną tu užaugsi.
Ir tada aš nebenorėsiu prisiminti, kiek kartų tave pataisiau.
Norėsiu prisiminti, kiek kartų tave mylėjau.