Kaip spręsti konfliktą, kai abu jaučiatės teisūs? Tai vienas sudėtingiausių klausimų santykiuose, šeimoje ir darbe. Tokiose situacijose ginčas dažnai kyla ne todėl, kad viena pusė tyčia klysta, o todėl, kad abu žmonės remiasi skirtinga patirtimi, poreikiais ir įvykių interpretacijomis.
Vienas žmogus gali sakyti: „Aš laukiau tavo pagalbos“, o kitas nuoširdžiai galvoti: „Aš ir taip padariau viską, ką galėjau.“ Abu teiginiai gali būti teisingi. Problema prasideda tada, kai pokalbis virsta varžybomis, kurių tikslas – įrodyti, kas teisus, o ne suprasti, kas iš tikrųjų vyksta.
Šiame straipsnyje rasite šešis praktiškus žingsnius, padedančius konfliktą paversti susitarimu. Jie ypač naudingi tada, kai nenorite nusileisti vien dėl ramybės, bet kartu siekiate išsaugoti ryšį ir rasti sprendimą, kuris būtų priimtinas abiem.
Kodėl konfliktas įstringa, kai abu jaučiatės teisūs?
Konflikte žmonės dažnai gina ne vien faktus. Jie gina savo ketinimus, pastangas, orumą ir teisę būti išgirsti. Todėl sakinys „Tu neteisus“ gali būti išgirstas kaip „Tavo jausmai nesvarbūs“ arba „Tu nieko nepadarei gerai“.
Ginčą taip pat maitina skirtingi atskaitos taškai. Vienas žmogus vertina rezultatą, kitas – pastangas. Vienam svarbu, kas buvo pasakyta, kitam – kokiu tonu tai nuskambėjo. Vienas kalba apie konkretų įvykį, o kitas jau reaguoja į ankstesnių nusivylimų sankaupą.
Todėl pirmas tikslas nėra kuo greičiau nuspręsti, kuri versija teisinga. Pirmiausia reikia sukurti sąlygas, kuriose abi pusės galėtų aiškiai pasakyti, ką patyrė ir ko joms reikia.
1. Sustabdykite ginčo eskalaciją
Kol kūnas yra įsitempęs, o emocijos pasiekusios aukštą lygį, žmogus dažniausiai nebesiklauso taip, kad galėtų suprasti. Jis laukia progos atsikirsti, įrodinėti arba apsiginti. Tokiu metu net racionalus pasiūlymas gali nuskambėti kaip puolimas.
Konflikto sustabdymas nėra bėgimas nuo problemos. Tai sąmoninga pauzė, leidžianti grįžti į pokalbį ne iš impulso, o iš pasirinkimo. Svarbu ne tiesiog išeiti trenkus durimis, o aiškiai įvardyti, kad pokalbį ketinate tęsti.
Kaip paprašyti pauzės
- „Dabar abu kalbame per daug įsitempę. Noriu padaryti pertrauką ir grįžti prie šio pokalbio vakare.“
- „Man reikia keliolikos minučių nusiraminti, bet nenoriu šios temos palikti neišspręstos.“
- „Nenoriu pasakyti to, dėl ko vėliau gailėsiuosi. Grįžkime prie klausimo, kai galėsime klausytis.“
Pauzė turėtų turėti ribas: susitarkite, kada pokalbį pratęsite. Jei vienas žmogus nuolat prašo „laiko“, bet niekada negrįžta prie temos, pauzė gali tapti vengimu. Kita vertus, reikalavimas viską išsiaiškinti čia ir dabar dažnai tik pagilina konfliktą.
2. Atskirti faktus nuo interpretacijų
Kai abu jaučiatės teisūs, naudinga atskirti tai, kas įvyko, nuo to, ką apie įvykį padarėte išvadą. Faktas gali būti toks: „Tu parašei, kad grįši šeštą valandą, bet grįžai po aštuntos.“ Interpretacija skamba kitaip: „Tau nerūpi mūsų laikas“ arba „Tu visada elgiesi neatsakingai.“
Interpretacija nebūtinai yra išgalvota. Ji gali būti paremta ankstesne patirtimi. Tačiau jei ją pateikiame kaip neginčijamą faktą, kitam žmogui lieka mažai galimybių paaiškinti savo pusę. Jis pradeda gintis nuo kaltinimo, o ne kalbėti apie situaciją.
Paprasta trijų dalių schema
- Kas konkrečiai įvyko? Aprašykite matomą ar girdimą veiksmą, nevartodami „visada“ ir „niekada“.
- Ką apie tai pagalvojote? Įvardykite savo išvadą kaip interpretaciją, o ne kaip absoliučią tiesą.
- Kaip dėl to pasijutote? Pasakykite, kokią emociją sukėlė situacija ir kodėl ji jums svarbi.
Pavyzdžiui: „Kai negrįžai sutartu laiku ir neparašei, pagalvojau, kad mūsų susitarimas tau nesvarbus. Pasijutau palikta nuošalyje, nes man svarbu žinoti, ar galiu tavimi pasikliauti.“ Tokia formuluotė nepašalina problemos, bet sumažina puolimo tikimybę.
3. Išklausykite kito žmogaus versiją jos nepaneigdami
Išklausyti nereiškia sutikti su viskuo. Tai reiškia parodyti, kad norite suprasti, kaip situacija atrodė kitam žmogui. Konflikte tai dažnai yra trūkstama grandis: abi pusės kalba, tačiau nė viena nesijaučia išgirsta.
Klausydamiesi stenkitės neformuluoti atsakymo galvoje ir nepertraukinėti. Kai kitas baigia, trumpai atspindėkite, ką išgirdote. Galite pasakyti: „Jei gerai suprantu, tu supykai todėl, kad pasijutai neįvertintas, o ne todėl, kad norėjai mane ignoruoti.“
Jei supratote netiksliai, kitas žmogus galės pataisyti. Tai daug veiksmingiau nei iškart atsakyti: „Taip nebuvo“ arba „Tu perdedi.“ Pastarieji sakiniai paneigia ne tik interpretaciją, bet ir patį žmogaus išgyvenimą.
Klausimai, padedantys suprasti
- „Kas tau šioje situacijoje buvo skaudžiausia?“
- „Ko tu tikėjaisi iš manęs tuo metu?“
- „Ką norėtum, kad aš geriau suprasčiau?“
- „Ar tavo reakciją labiau paveikė šis įvykis, ar ir ankstesnė patirtis?“
Venkite klausimų, kurie iš anksto slepia kaltinimą: „Kodėl tu taip sureikšmini?“ ar „Kada pagaliau nustosi elgtis vaikiškai?“ Tikras klausimas atveria pokalbį, o ne verčia kitą gintis.
4. Įvardykite, kas svarbu abiem
Dažnai paaiškėja, kad už priešingų pozicijų slypi panašus poreikis. Abu partneriai gali norėti pagarbos, tik vienas ją supranta kaip laiku suteiktą informaciją, o kitas – kaip galimybę pačiam priimti sprendimus. Du kolegos gali siekti gero rezultato, tačiau nesutarti dėl prioritetų ar atsakomybės.
Konfliktą padeda spręsti perėjimas nuo pozicijų prie poreikių. Pozicija – tai, ko žmogus reikalauja: „Tu privalai atsiprašyti.“ Poreikis gali būti: „Noriu jaustis pripažintas ir suprasti, kad mano patirtis tau svarbi.“ Poreikį lengviau išgirsti ir į jį atsakyti.
Pasakykite ne tik, ko norite, bet ir kodėl tai svarbu. Vietoj „Noriu, kad daugiau taip nedarytum“ galima sakyti: „Man svarbu, kad apie pasikeitusius planus praneštum anksčiau, nes tada jaučiuosi saugiau ir galiu planuoti savo laiką.“
Šiame etape nebūtina išspręsti visų senų nuoskaudų. Susitelkite į pagrindinį klausimą: kokį poreikį šis konfliktas atskleidžia ir kaip abu galime į jį atsižvelgti?
5. Ieškokite ne kaltininko, o konkretaus sprendimo
Susitarimas nėra tas pats, kas vienos pusės pergalė. Jis turi būti pakankamai konkretus, kad abu žinotumėte, ką darysite kitaip. Bendras pažadas „stengsimės geriau bendrauti“ skamba gražiai, tačiau nepasako, kaip elgsitės kitoje panašioje situacijoje.
Geras sprendimas turėtų atsakyti į kelis klausimus:
- Kas konkrečiai pasikeis?
- Kas už tai bus atsakingas?
- Kada arba kokiomis aplinkybėmis tai vyks?
- Kaip suprasime, kad susitarimas veikia?
- Ką darysime, jei susitarimo nepavyks laikytis?
Pavyzdžiui, vietoj pažado „nebesipyksime dėl vėlavimo“ galima susitarti: „Jei planai pasikeičia ir vėluosime daugiau nei penkiolika minučių, apie tai parašysime. Jei vienas iš mūsų negali iškart atsakyti, tai praneš vėliau, kai tik galės.“
Sprendimas neturi būti idealiai patogus vienai pusei. Kartais reikalingas kompromisas, kartais – naujas būdas organizuoti situaciją, o kartais reikia pripažinti, kad dėl tam tikro klausimo visiškai nesutarsite. Tokiu atveju galima susitarti, kaip gyvensite su skirtumu nežeisdami vienas kito.
6. Užbaikite pokalbį atsakomybe ir tolesniu patikrinimu
Konfliktas nesibaigia vien tuo, kad nustojote ginčytis. Svarbu patikrinti, ar abu supratote susitarimą vienodai ir ar jis realiai veikia. Prieš užbaigdami pokalbį trumpai apibendrinkite: „Taigi, kitą kartą mes…“
Jei jūsų veiksmai prisidėjo prie situacijos, prisiimkite savo dalį. Atsiprašymas neturi reikšti, kad visas konfliktas buvo jūsų kaltė. Galima pripažinti konkretų veiksmą ir kartu išlaikyti teisę į savo poreikius: „Atsiprašau, kad pakėliau balsą. Vis dėlto man svarbu, kad apie tokius sprendimus kalbėtumėmės iš anksto.“
Po kelių dienų ar savaičių verta grįžti prie susitarimo ir paklausti, kaip sekasi. Jei jis neveikia, tai nebūtinai reiškia, kad vienas iš jūsų blogai stengėsi. Galbūt susitarimas buvo per daug miglotas, neatsižvelgė į realias aplinkybes arba nepalietė tikrojo konflikto šaltinio.
Ko vengti, kai abu jaučiatės teisūs?
- „Visada“ ir „niekada“. Šie žodžiai paverčia konkretų pokalbį kaltinimu dėl viso žmogaus.
- Senų sąskaitų suvedimo. Jei kiekvienas ginčas tampa visų ankstesnių nuoskaudų rinkiniu, dabartinei problemai nebelieka vietos.
- Proto skaitymo. Nežinote, ką kitas „iš tikrųjų“ galvojo ar norėjo padaryti, kol nepaklausėte.
- Atsiprašymo reikalavimo kaip pergalės įrodymo. Kartais svarbiau ne išgirsti žodį „atsiprašau“, o pamatyti konkretų elgesio pokytį.
- Tyčinės tylos. Sąmoninga pauzė padeda nusiraminti, tačiau ignoravimas siekiant nubausti kitą tik didina nesaugumą.
- Sprendimo bet kokia kaina. Ne kiekvienas pokalbis turi baigtis visišku sutarimu. Kartais pirmas žingsnis yra susitarti grįžti prie temos vėliau.
Kada vien pokalbio nepakanka?
Ne kiekvienas konfliktas yra lygiavertis nesutarimas. Jei santykiuose nuolat naudojami grasinimai, žeminimas, bauginimas, kontrolė ar fizinis smurtas, problema nėra vien tai, kad abu jaučiatės teisūs. Tokiose situacijose pirmiausia svarbus saugumas ir ribos, o ne tobulesnė komunikacijos technika.
Pagalbos taip pat verta ieškoti tada, kai tie patys konfliktai kartojasi, susitarimai nuolat laužomi, o pokalbiai baigiasi dar didesniu skausmu. Porų konsultantas, psichologas ar kitas tinkamas specialistas gali padėti pamatyti pasikartojantį modelį ir sukurti saugesnę pokalbio struktūrą.
Nuo teisumo varžybų prie bendro sprendimo
Kai abu jaučiatės teisūs, konfliktas dažnai slepia ne vien klausimą, kas tiksliai įvyko. Po juo gali būti noras būti gerbiamam, pastebėtam, išgirstam ar patikimai jaustis santykyje. Todėl veiksmingiausia klausti ne tik „Kas teisus?“, bet ir „Ką kiekvienas iš mūsų patyrė?“ bei „Ką galime padaryti kitaip?“
Šeši žingsniai – pauzė, faktų atskyrimas nuo interpretacijų, išklausymas, bendrų poreikių įvardijimas, konkretus sprendimas ir tolesnis patikrinimas – padeda konfliktą išskaidyti į valdomas dalis. Jie negarantuoja, kad visada sutarsite. Tačiau gali padėti nesutarimą spręsti taip, kad po jo liktų daugiau aiškumo, pagarbos ir pasitikėjimo, o ne naujas kaltinimų sluoksnis.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar konfliktą galima išspręsti, jei abu žmonės iš tiesų teisūs?
Taip. Abu gali būti teisūs savo patirties, poreikių ar faktų dalyje. Svarbu ne išrinkti vieną nugalėtoją, o atskirti skirtingas perspektyvas ir susitarti dėl konkrečių veiksmų.
Ką daryti, jei pokalbio metu emocijos tampa per stiprios?
Paprašykite aiškios, laikinos pauzės ir susitarkite, kada prie temos grįšite. Pauzė turėtų būti skirta nusiraminti, o ne nubausti kitą tylėjimu ar vengimu.
Ar atsiprašymas reiškia, kad pripažįstu buvęs neteisus?
Nebūtinai. Galite atsiprašyti už konkretų veiksmą, toną ar sukeltą skausmą, net jei jūsų požiūris į pačią situaciją nepasikeitė.
Kaip susitarti, jei nė vienas nenori nusileisti?
Ieškokite ne to, kuris nusileis, o sprendimo, kuris atsižvelgtų į abiejų poreikius. Kartais padeda iš anksto sutarti dėl konkrečių taisyklių ir patikrinti, ar jos veikia praktiškai.
