Baimė būti įvertintam dažnai pasirodo ne tada, kai žmogus nėra pasiruošęs, o kaip tik tuomet, kai atsiranda galimybė būti pastebėtam. Galime turėti žinių, patirties, gerą idėją ar gebėjimą atlikti užduotį, tačiau paskutinę akimirką atsitraukiame: nepasisiūlome pristatyti darbo, nepakeliame rankos, nepublikuojame savo kūrybos ar atsisakome galimybės, nes įsivaizduojame, ką apie mus pagalvos kiti.
Tokį elgesį lengva palaikyti tingumu, nepasitikėjimu savimi ar motyvacijos stoka. Tačiau dažnai už jo slypi kur kas sudėtingesnė vidinė patirtis. Bijome ne vien kritikos. Bijome, kad vertinimas atskleis mūsų trūkumus, pakeis kitų požiūrį į mus arba privers prisiimti daugiau atsakomybės. Kartais net teigiamas dėmesys atrodo grėsmingas, nes jis iškelia mus į matomą vietą.
Ši baimė nebūtinai turi išnykti prieš žengiant pirmą žingsnį. Svarbiau išmokti ją atpažinti, suprasti, ką ji saugo, ir veikti nepaisant nepatogumo. Būtent taip pamažu kuriamas pasitikėjimas savo gebėjimais.
Kas iš tiesų slypi už baimės būti įvertintam?
Baimė būti įvertintam – tai nerimas, kylantis dėl galimo kitų žmonių vertinimo. Jis gali pasireikšti tiek viešose situacijose, tiek kasdieniuose santykiuose: kalbant susirinkime, kandidatuojant į aukštesnes pareigas, dalijantis savo kūryba, priimant komplimentą ar prašant atlygio už atliktą darbą.
Ši baimė dažnai susijusi su mintimi, kad mūsų vertė priklauso nuo rezultato. Jei pasirodysime puikiai, jausimės priimtini ir verti pagarbos. Jei suklysime ar nesužavėsime kitų, tarsi būsime demaskuoti. Tokiu atveju viena nesėkmė tampa ne konkrečios užduoties įvertinimu, o tariamu įrodymu, kad „esu nepakankamas“.
Tačiau gebėjimų parodymas ir žmogaus vertė nėra tas pats. Galima prastai pasirodyti vienoje situacijoje, pavargti, suklysti ar negauti norimo atsako – ir vis tiek išlikti kompetentingu, įdomiu bei vertingu žmogumi. Šį skirtumą svarbu ne tik suprasti protu, bet ir palaipsniui išgyventi praktikoje.
Kodėl vengiame parodyti tai, ką mokame?
Neigiamos patirties pėdsakas
Vaikystėje ar paauglystėje patirtas pažeminimas gali ilgai veikti mūsų elgesį. Jeigu už klausimą buvome išjuokti, už klaidą griežtai sukritikuoti, o už iniciatyvą nesulaukėme palaikymo, galime išmokti: būti matomam nesaugu. Vėliau suaugusiojo gyvenime tikras pavojus jau nebegresia, tačiau kūnas ir mintys vis dar reaguoja taip, lyg reikėtų apsisaugoti.
Tokios patirties nereikia nuvertinti. Net jei kiti žmonės dabar yra geranoriški, ankstesnis vertinimas gali nulemti, ką tikimės išgirsti. Neutralų kolegos klausimą priimame kaip kritiką, o konstruktyvų pasiūlymą – kaip priekaištą.
Perfekcionizmas ir neįmanomai aukšta kartelė
Perfekcionizmas dažnai atrodo kaip stiprybė, tačiau jis gali tapti veikimo stabdžiu. Žmogus sau sako, kad pasirodys tik tada, kai bus visiškai pasiruošęs, viską atliks be klaidų ir neturės dėl ko gėdytis. Problema ta, kad toks momentas retai ateina.
Perdėtas pasirengimas suteikia trumpalaikį saugumo jausmą, bet kartu atideda realų veiksmą. Dar kartą taisome tekstą, dar mokomės, dar laukiame tinkamesnio laiko. Galiausiai galimybė praeina, o mes sustiprėja įsitikinimas, kad nesame pakankamai pasiruošę.
Baimė prisiimti atsakomybę
Kai parodome savo gebėjimus, kiti gali pradėti mumis labiau pasitikėti. Tai malonu, bet kartu reiškia didesnius lūkesčius. Žmogus gali vengti būti pastebėtas ne todėl, kad nenori pripažinimo, o todėl, kad bijo, kas nutiks po jo.
„Jei dabar pasirodysiu gerai, iš manęs visada to tikėsis.“ „Jei parodysiu, kad galiu daugiau, man duos dar daugiau darbo.“ Tokios mintys ne visada nepagrįstos, todėl verta ne tik drąsinti save, bet ir mokytis aiškiai tartis dėl ribų, terminų bei atsakomybės.
Įsitikinimas, kad kuklumas reiškia tylėjimą
Kai kuriems žmonėms parodyti savo gebėjimus atrodo nemandagu, pasipūtėliška ar savanaudiška. Jie bijo, kad kalbėdami apie savo pasiekimus atrodys arogantiški. Dėl to renkasi būti nepastebėti, tikėdamiesi, kad jų darbą kas nors įvertins savaime.
Tačiau kuklumas nėra privalomas savo gebėjimų slėpimas. Galima kalbėti apie tai, ką moki, išlaikant pagarbą kitiems ir pripažįstant, kad dar yra ko mokytis. Gebėjimų įvardijimas nėra gyrimasis, kai jis padeda aiškiau suprasti, kuo gali būti naudingas.
Kaip baimė veikia kasdienį elgesį?
Baimė būti įvertintam dažnai pasireiškia subtiliai. Užuot atvirai pasakę „bijau kritikos“, galime rasti daugybę racionaliai skambančių priežasčių nieko nedaryti.
- Atidedame užduotį iki paskutinės minutės, kad prireikus galėtume pasakyti, jog nespėjome pasiruošti.
- Nesiūlome savo idėjos, nors ją laikome gera.
- Per daug aiškinamės ir atsiprašome dar prieš pradėdami kalbėti.
- Nuvertiname savo pasiekimus sakydami, kad „čia nieko ypatingo“.
- Renkamės užduotis, kuriose beveik neįmanoma būti sukritikuotiems.
- Po pokalbio ar pristatymo ilgai analizuojame kiekvieną savo žodį.
Šie veiksmai trumpam sumažina įtampą, nes išvengiame rizikos. Tačiau ilgainiui jie sustiprina baimę: smegenys išmoksta, kad saugumas pasiekiamas tik pasitraukus. Todėl kitas panašus iššūkis atrodo dar grėsmingesnis.
Kaip atskirti realią riziką nuo baimės kuriamo scenarijaus?
Ne kiekviena baimė yra nepagrįsta. Kartais aplinkoje iš tiesų vyrauja žeminantis bendravimas, nesąžiningas vertinimas ar nesaugi konkurencija. Tokiu atveju sprendimas nėra aklai versti save būti matomam. Pirmiausia reikia įvertinti situaciją, ieškoti palaikančių žmonių ir apsaugoti savo ribas.
Vis dėlto nemažai baimės scenarijų atsiranda ne iš faktų, o iš prielaidų. Pabandykite užrašyti, ko konkrečiai bijote. Ar baiminatės, kad suklysite? Kad kas nors nusijuoks? Kad būsite palaikytas nekompetentingu? Tada paklauskite savęs:
- Kokie faktai rodo, kad tai tikrai įvyks?
- Kokių kitų paaiškinimų yra?
- Kas blogiausio realistiškai galėtų nutikti?
- Kaip elgčiausi, jei taip nutiktų?
- Ką pasakyčiau draugui, kuris atsidūrė tokioje situacijoje?
Šie klausimai nepašalina nepatogumo, bet padeda baimei tapti konkretesnei. Kai grėsmė įvardyta, galima spręsti ne abstrakčią „kitų nuomonės“ problemą, o konkretų veiksmą: pasiruošti atsakymą, paprašyti grįžtamojo ryšio ar iš anksto susitarti dėl pristatymo trukmės.
Praktiniai būdai drąsiau parodyti savo gebėjimus
Pradėkite nuo mažos, kontroliuojamos rizikos
Nereikia iš karto siekti didžiausios scenos. Jei bijote kalbėti prieš auditoriją, pirmiausia pasisakykite mažame susitikime. Jei nedrąsu publikuoti kūrybą, pasidalykite ja su vienu patikimu žmogumi. Jei sunku įvardyti savo privalumus darbo pokalbyje, kelis kartus tai aptarkite su draugu.
Maži žingsniai nėra vengimas. Tai būdas mokytis toleruoti matomumą. Kiekvieną kartą, kai parodote savo gebėjimą ir išbūnate su kylančiu nerimu, gaunate naujos patirties: „Galiu būti įvertintas ir susitvarkyti su tuo, kas nutiks.“
Atskirkite pasirengimą nuo atidėliojimo
Pasiruošimas turėtų turėti aiškią ribą. Nusistatykite, ką būtina padaryti, kad galėtumėte pradėti, ir ko galite atsisakyti. Pavyzdžiui, prieš pristatymą pakanka susidėlioti pagrindines mintis, pasitikrinti faktus ir vieną kartą parepetuoti. Dar dešimt repeticijų nebūtinai suteiks dešimt kartų daugiau užtikrintumo.
Naudinga paklausti: „Ar dabar gerinu rezultatą, ar tik bandau sumažinti nerimą?“ Jei atsakymas antras, tikriausiai jau laikas veikti.
Kalbėkite apie savo gebėjimus faktais
Užuot sakę „esu geras specialistas“, įvardykite konkrečius dalykus: kokias užduotis atliekate, kokias problemas sprendžiate, ko išmokote, kokį rezultatą sukūrėte. Faktinis kalbėjimas sumažina jausmą, kad turite save reklamuoti.
Pavyzdžiui, vietoj „man nelabai sekasi vadovauti“ galite sakyti: „Esu koordinavęs komandą įgyvendinant kelis projektus, tačiau noriu dar stiprinti delegavimo įgūdžius.“ Toks sakinys vienu metu pripažįsta patirtį ir palieka vietos augimui.
Mokykitės priimti komplimentus
Žmogui, bijančiam vertinimo, net pagyrimas gali sukelti norą pasislėpti. Įprasta atsakyti: „Čia nieko ypatingo“, „Man tiesiog pasisekė“ arba iš karto išvardyti, kas nepavyko. Pabandykite vietoj to pasakyti paprastą „Ačiū, malonu tai girdėti“.
Priimti teigiamą grįžtamąjį ryšį nereiškia tapti savimyla. Tai leidžia pripažinti savo pastangas ir mokytis matyti save ne tik per trūkumų prizmę.
Vertinkite veiksmą, o ne vien rezultatą
Jeigu savo sėkmę matuosite tik pagal tai, ar buvote geriausias, baimė nuolat turės progą sugrįžti. Verčiau fiksuokite procesą: ar pasisakėte, ar išsiuntėte darbą, ar išreiškėte nuomonę, ar paprašėte galimybės išbandyti naują užduotį.
Po kiekvienos tokios situacijos užrašykite tris dalykus: ką padariau, ko išmokau ir ką kitą kartą darysiu šiek tiek drąsiau. Taip dėmesys nuo savęs teisimo pereina prie mokymosi.
Kaip reaguoti į kritiką?
Gebėjimų rodymas neapsaugo nuo kritikos, todėl verta pasiruošti ne jos išvengti, o ją apdoroti. Pirmiausia atskirkite turinį nuo tono. Netinkamai išsakyta pastaba kartais turi naudingą dalį, o malonus komentaras ne visada reiškia, kad darbas neturi trūkumų.
Klauskite: „Ką konkrečiai galėčiau patobulinti?“ arba „Kuris darbo aspektas jums pasirodė silpniausias?“ Tokie klausimai grąžina pokalbį iš asmeninio vertinimo į konkretaus darbo aptarimą.
Taip pat neprivalote priimti kiekvienos nuomonės kaip tiesos. Kritika yra informacija, o ne galutinis nuosprendis apie jūsų gebėjimus ar charakterį. Jei pastaba žeidžianti, miglota ar žeminanti, galite nustatyti ribą ir rinktis, iš ko mokytis.
Kada verta ieškoti profesionalios pagalbos?
Jei baimė būti įvertintam stipriai riboja mokslus, darbą, santykius ar kasdienį gyvenimą, vien savipagalbos gali nepakakti. Ypač verta kreiptis į psichologą, jei dėl vertinimo nuolat patiriate intensyvų nerimą, vengiate beveik visų socialinių situacijų, jaučiate panikos simptomus arba ilgai save graužiate po kiekvieno pokalbio.
Specialistas gali padėti atpažinti senus įsitikinimus, suprasti vengimo mechanizmą ir saugiai treniruoti naujus elgesio būdus. Kreiptis pagalbos nėra savo silpnumo įrodymas. Tai sąmoningas sprendimas nebeleisti baimei spręsti už jus.
Matomumas nėra egzaminas, sprendžiantis jūsų vertę
Baimė būti įvertintam dažnai nori įtikinti, kad turime rinktis: arba pasirodyti nepriekaištingai, arba apskritai nerizikuoti. Gyvenime egzistuoja ir trečias kelias – būti matomam kaip besimokančiam žmogui, kuris gali klysti, priimti grįžtamąjį ryšį ir vis tiek išlikti savimi.
Jūsų gebėjimai netampa mažiau tikri vien todėl, kad jaudinatės juos rodydami. Drąsa taip pat nereiškia visiško pasitikėjimo. Kartais ji atrodo kaip vienas sakinys susirinkime, išsiųstas pasiūlymas, priimtas komplimentas ar sprendimas nebeslėpti darbo, kuriuo iš tiesų didžiuojatės.
Pradėkite nuo artimiausios situacijos, kurioje dažniausiai pasitraukiate. Įvardykite, ko bijote, suplanuokite mažą veiksmą ir leiskite sau nebūti tobulam. Kuo dažniau patirsite, kad galite būti įvertintas ir išlikti saugus, tuo mažiau baimė valdys jūsų pasirinkimus.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra baimė būti įvertintam?
Tai nerimas dėl galimos kitų žmonių kritikos, atstūmimo ar neigiamo požiūrio, dėl kurio žmogus vengia parodyti savo gebėjimus net būdamas pasiruošęs.
Kodėl bijome parodyti savo gebėjimus?
Dažniausios priežastys yra ankstesnė neigiama patirtis, perfekcionizmas, baimė prisiimti daugiau atsakomybės ir įsitikinimas, kad kalbėti apie savo pasiekimus yra ne kuklu.
Nuo ko pradėti, jei bijau būti pastebėtas?
Pradėkite nuo mažos, kontroliuojamos situacijos: pasidalykite idėja su patikimu žmogumi, trumpai pasisakykite susitikime ar parodykite darbą nedidelei auditorijai.
Kaip reaguoti į kritiką?
Atskirkite konkretų darbo įvertinimą nuo savo asmeninės vertės, klauskite, ką galima patobulinti, ir prisiminkite, kad ne kiekviena nuomonė yra objektyvus nuosprendis.
