Kas būtų, jei žinotum, kad tau liko tik vieneri metai?

Vieną dieną žmogus sužinojo tai, ko nenorėtų išgirsti nė vienas.

Jam liko vieneri metai.

Iš pradžių atrodė, kad pasaulis turėtų sustoti.

Tačiau kitą rytą saulė pakilo kaip visada.

Žmonės skubėjo į darbus.

Kavinėse garavo kava.

Automobiliai stovėjo spūstyse.

Viskas buvo taip pat.

Pasikeitė tik vienas dalykas.

Jis pirmą kartą aiškiai suprato, kad laikas nėra savaime suprantamas.

Iki tol jis gyveno taip, kaip gyvena daugelis.

Lyg svarbiausi dalykai galėtų palaukti.

Dalykai, kurių nepasiimtume su savimi

Keista, bet tokioje situacijoje mintys retai sukasi apie daiktus.

Jos grįžta visai kitur.

Prie vakarienės stalo, prie kurio taip dažnai nebuvo laiko prisėsti.

Prie draugo, kuriam vis žadėjai paskambinti kitą savaitę.

Prie vaiko, kuris prašė pažaisti, o tu atsakei: „vėliau“.

Prie žmogaus, kuriam norėjai pasakyti, kiek jis tau reiškia.

Prie vietų, kurias svajojai aplankyti.

Prie dalykų, kuriuos vis atidėliojai, nes atrodė, kad laiko dar pakankamai.

Vienas nepatogus klausimas

O dabar trumpam pagalvok apie save.

Jeigu šiandien sužinotum, kad liko tik vieneri metai, ko labiausiai gailėtumeisi nepadaręs?

Ne klaidų.

Ne nesėkmių.

Dažniausiai žmones persekioja ne tai, ką jie padarė.

O tai, ko taip ir neišdrįso padaryti.

Didžiausia iliuzija

Galbūt didžiausia iliuzija nėra pinigai ar sėkmė.

Galbūt didžiausia iliuzija yra įsitikinimas, kad rytojų visada bus pakankamai.

Todėl atidedame.

Skambutį.

Atsiprašymą.

Kelionę.

Knygą, kurią norėjome parašyti.

Žodžius, kuriuos norėjome pasakyti.

Tarsi būtume tikri, kad dar spėsime.

Pabaigai

Nė vienas iš mūsų nežino, kiek puslapių dar liko mūsų istorijoje.

Tačiau visi turime šią dieną.

Galbūt svarbiausias klausimas nėra „kiek laiko man liko?“

Galbūt svarbesnis yra kitas.

Ar gyvenu taip, lyg mano laikas iš tiesų būtų vertingas?